Ar turėčiau skatinti savo vaiką suvalgyti bent (dar) vieną kąsnelį?
Dažnai girdimas klausimas: „Ar mūsų namuose galiojanti taisyklė yra gera „visko paragauti, kas yra ant stalo”, t. y. visko turime paragauti po gabalėlį, jei nepatinka, tuomet to produkto galima daugiau nevalgyti to valgymo metu. Ar čia jau gaunasi, kad per prievartą reikalaujame vaiko valgyti tam tikrus produktus?”
Kūdikių ir mažų vaikų maitinimas išties gali būti ir dažniausiai yra labai didelė emocinė našta bei vienas didžiausių primaitinimo iššūkių. Kai vaikas atsisako valgyti – ta našta darosi dar sunkesnė, todėl nenuostabu, jog pagunda paskatintini paragauti bent vieną kąsnelį gali būti labai didelė. Noriu su jumis pasidalinti, kodėl šios praktikos nerekomenduoju, ypač kalbant apie mažuosius valgytojus.
Iš pirmo žvilgsnio toks prašymas – „paragauk tik vieną kąsnelį“ – gali atrodyti išties nekaltai!
Tačiau net jei mums, tėveliams, labai svarbu, kad mažyliai gautų maistinių medžiagų, dar svarbiau padėti jiems užmegzti darnų santykį su maistu. O vienas svarbiausių žingsnių norint tai padaryti yra leidimas vaikui kontroliuoti savo apetitą nespaudžiant vaiko valgyti tada, kai jis / ji nenori to daryti. Jei mes nuolatos vaiką skatiname valgyti, kai nenori arba valgyti daugiau nei nori, laikui bėgant vaikas gali prarasti ryšį su savo įgimtais alkio bei sotumo pojūčiais ir netgi išsiugdyti polinkį persivalgyti. Tuo pačiu, išmokstama, kad valgome tam, jog įtiktume kitiems (panašiai ir su pasakymu „ar dabar turėsiu maistą išmesti?!” arba „juk maisto tai nemesime lauk, valgyk“), o ne todėl, kad jaučiame fizinį alkį arba norime to maisto. Toks netiesioginis spaudimas valgyti gali pakenkti vaiko mėgavimuisi valgymo procesu ir bendrai norui ragauti naujus produktus.
Tyrimai rodo, kad spaudimas valgyti dažniausiai suveikia priešingai nei tikimasi.
Vaikų apetitas svyruoja dėl daugybės veiksnių. Visiškai normalu, jei vieną dieną vaikas suvalgo daug, o kitą – beveik nieko. Užuot raginus paragauti bent vieną kąsnelį, galite pabandyti tokias frazes: „kaip jaučiasi tavo pilvukas?“, „jei nebenori arba jautiesi sotus, tau nereikia daugiau valgyti“, „jei dar jautiesi alkanas, gali suvalgyti dar“.
Suaugusieji dažniausiai galvoja, kad „dar vienas kąsnelis“ padės:
- gauti daugiau kilokalorijų bei maistinių medžiagų,
- išbandyti naują maisto produktą / valgį , kurį vaikas galbūt pamėgs,
- jaustis sotesniems po valgio.
Tačiau vaikams toks spaudimas gali sukelti visai kitus pojūčius. Jie gali:
- jausti, jog turi valgyti, kad įtiktų tėvams, o ne dėl savęs,
- jausti įtampą ir diskomfortą, bandydami tai, ko nenori bandyti,
- prarasti kontrolės jausmą, neturėti pasirinkimo laisvės,
- jaustis blogai fiziškai, jei valgė, kai nebuvo alkani arba nenorėjo to, kas buvo siūloma,
- patirti nemalonią valgymo patirtį.
Ką iš tikrųjų pasiekiame spaudimu paragauti?
Vieną kąsnelį gal ir pavyks įsiūlyti vaikui, tačiau tai nepakeis bendros vaiko mitybos kokybės ir gali sukelti neigiamas su valgymu susijusias emocijas.
Spaudimas valgyti gali suveikti trumpalaikėje perspektyvoje – vaikas pavalgo! Valio. Pasiekėme savo maitinimo tikslą. Vis dėlto, ilgalaikėje perspektyvoje tai nepadeda kūdikiui 1) mokytis paimti ir įsidėti maistą į burną; 2) suprasti, kada jau yra sotus ir nebenori valgyti arba 3) suprasti, be aplinkos įtakos, kada iš tiesų dar jaučiasi alkanas (pvz., vietoj noro padaryti Jus laimingus, nes už kiekvieną papildomą kąsnį, kai vaikas jau yra pasisotinęs, Jūs paplojate ir pasakote, kad jis/ji yra šaunuolis/-ė).
Atliepiančio maitinimo praktika skatina tėvus ir globėjus išmokti atpažinti kūdikio alkio ir sotumo ženklus ir tinkamai į juos sureaguoti.
Apetitas, kurio pojūtį sukelia smegenyse esantys alkį ir sotumą reguliuojantys centrai, yra įgimtas ir kiekvienas kūdikis yra intuityvus valgytojas… Kol tuos jausmus pradeda užgožti aplinkos formuojami valgymo įpročiai ir taip pamažu tampame (nebe)intuityviai valgančiais suaugusiais pvz., kai valgome, nors ne(be)sijaučiame alkani/ribojame maistą nors dar jaučiame alkį.
Kūdikių ir mažų vaikų maitinimas yra pasitikėjimu grįsta draugystė. Vaikas turi galėti pasitikėti primaitintoju ir žinoti, kad:
- jei vis dar jausis alkanas – pasiūlysite dar maisto;
- jei jausis sotus arba organizmas nebus pasiruošęs priimti maistą – tai gerbsite ir sustabdysite maitinimo(si) sesiją.
Tėvų/globėjų atsakomybė:
KOKS maistas patiekiamas.
KADA maistas pasiūlomas.
KUR maistas pasiūlomas.
Vaiko atsakomybė:
KIEK siūlomo maisto suvalgyti.
Ar apskritai valgyti (gali atsisakyti).
“Your child wants to eat and they want to grow up to eat the food you eat. Beyond doing your part with structured, sit-down family meals and snacks, you don’t have to do anything to get it to happen. Just be there and enjoy your own food. Keep in mind that grownup food is all new to your child, and they have a lot to learn.” – Ellyn Satter
Jei valgymo metu nėra spaudimo – nėra galimybių valgymui tapti mūšio lauku.
Mokslu grįstos praktikos motyvuoti vaiką priimti maistą/valgyti:
Lytėjimo žaidimai su maistu
Savarankiškas valgymas
Valgymas kartu su vaiku (angl. role modelling)
Pakartotinis kontaktas (angl. repeated exposure) su maisto produktais
